Ritualai, smilkalai ir laimės paieškos

Po ilgos dienos, į kurią įeidavo chaosas darbe, nuolatinis bendravimas su žmonėmis ar kiti tuo metu neraminantys dalykai, nė nepajusdavau kaip pamažu pradėjau tolti nuo savęs. O kur džiaugsmas? Juk, atrodo, viską turi, bet vis tiek mažas kirminiukas graužia iš vidaus. Jauti, jog kažkas čia ne taip. Tačiau viskas keliauja įprasta vaga, tad gal ir taip? O kas yra laimė? – paklausė mažas vaikas tūnantis mano viduje. Sunkus klausimas, vaikeli, sakau. Visuomet ji atrodė man kaip vaivorykštė, kurios pabaigą bandai surasti, bet tik užaugęs suvoki, kad pabaigos nėra. Rutina bei įprasti dalykai man padėjo susivokti ir pradėti ieškoti kelio į kitokį gyvenimą. Ieškoti savo laimės.

Resursų šiam reikalui nereikėjo labai daug. Pakako savos galvos ir trupučio laiko. Turbūt, dabar galėčiau drąsiai pasakyti, kad pačio brangiausio bei vertingiausio laiko gyvenime, kuriam, paradoksalu, tačiau niekada neatrasdavau laiko. Tikrai taip, aplenkiant viso pasaulio žmones ir jų reikalus – pabūti su savimi yra didelė vertybė, kuri, beje, pradeda tūkstančio mylių kelionę į tai, ko siekia kiekvienas. Tiesiog. Gyventi ir dėl to būti laimingais.

Tam, kad kas nors pasikeistų, reikėjo keisti įprastą rutiną, žinoma, nekeliant sau per didelio šoko, nors tai išties ir neatrodė itin patogu. Pradėjau po truputį. Iš pradžių skirdavau nors 5 minutes per dieną tylai. Savo galvoje ir viduje. Sakau „nors“, nes buvo nelengva. Mintys, it strėlės, viena po kitos atakavo smegenis neleisdamos atsipalaiduoti. Ilginau laiką. Pasirįžau sutrumpinti 15 minučių miego ir vos nubudusi, išgėrusi stiklinę vandens pasėdėti tyloje. Kol dar ramu, o aplink visi miega. Trūko susikaupimo. Ko nors, kas padėtų išsinarplioti iš minčių raizgalynės ir grįžti į dabartinį momentą, tad sekantį kartą užsidegiau smilkalų. Dabar tiksliai nepamenu, koks tai buvo aromatas, tačiau užsimerkusi giliai gėriau jį į save įsivaizduodama, kaip žalia meilės šviesa pamažėl užlieja visą kūną. Nei nepastebėjau, kad rytinis pasisėdėjimas su smilkalais tapo mano kasdieniu ritualu, kuriuo prasidėdavo mano diena. Rezultatai kaskart vis labiau džiugino, atsirado daugiau ramybės, aiškumo ir pasitikėjimo savimi. Suvokiau, kad ši kelionė į save atnešė kur kas daugiau nei galėjau kada nors tikėtis. Ties rytiniu ritualu nesustojau. Noras nerti į save vis stiprėjo, tad ieškojau galimybės iš dienos išpešti jau ne 15 minučių, bet visą valandą sau. Gera trumpam išeiti iš tų vaidmenų. Kai nesi dukra, sesė, žmona, mama, bendradarbė ir dar bala žino kas, bet tiesiog aš, tokia neapibūdinama žodžiais, tik juntama.

Kažkur visai netyčia užklydusi internete radau šaunų straipsnį apie kvapų daromą poveikį. Užkabino. Tad pradėjau domėtis kaip kokie aromatai mus veikia. Prasidėjo eksperimentai su smilkalais. Gaudžiau kiekvieną pojūtį ir po ritualo užsirašydavau, kokius jausmus man šie sukelia. O jų buvo labai įvairių. Net ir tokių, kuriuos norėjosi iškart užgesinti. Žinoma, po tokio „kvapnaus“ ritualo sunkiai vėl susikaupdavau savo tylai, tačiau tik tokiu būdu sugebėjau atsirinkti tai, kas patiko ir kurie aromatai padėjo manyje sužadinti daug pozityvių emocijų. Iš tų eksperimentų išmokau nemažai naujų dalykų. Ne tik apie pačius smilkalus, bet ir apie jų aromatus, kaip jie energizuoja, ramina, slopina ar dar kitaip veikia mūsų smegenis. Maniau, kad šias žinias gilinsiu sau tyliai, bet pradėjusi justi kaip į gyvenimą ėmė grįžti laimės pojūtis, pamaniau, kad manoji patirtis gali dar kam nors padėti. Ne tik susilaikyti nuo liūdesio, depresijos, nelaimingumo jausmo, bet ir po truputį sugrąžinti spalvas gyvenimui.
Per visą praktikavimo laikotarpį tikrai pasitaikydavo dienų kuomet negalėdavau pasimėgauti rytine ramybe, tad ritualai nusikeldavo ir į dienos ar vakaro metą, o kartais net ir prieš miegą. Iš visų visų pabandymų susidariau trumpą sąrašą. Jame pažymėjau 30-ies mėnesio dienų laikus, kuriuos rinkausi meditacijai, naudotus smilkalus, o vėliau jau po ritualo ir užplūdusius jausmus bei pojūčius. Taigi, kas iš viso to gavosi dabar pasidalinsiu ir su jumis.

Meditavimas ryte tarp 7 ir 9 val. Šiam laikui geriausiai tikdavo citrinžolės, citrinos, apelsinų, mandarinų, bergamočių aromato smilkalai. Jie ne tik suaktyvindavo juslės organus, bet ir veikdavo energizuojančiai. Tokius smilkalus degindavau tuomet, kai būdavo ypač sunku atsikelti ir kuomet, žinodavau, jog tądien yra ypatingai svarbu jaustis žvaliai. Kokie privalumai? Jausdavausi su „šviežesne“ galva ir tikrai labiau pailsėjusi. Būtinai paminėsiu, kad popiet, taip pat gerai pabūti šių aromatų apsuptyje, nes taip mažiau būsite mieguisti po sočių pietų.

Tarp 12 ir 15 valandos labai gerai nuteikdavo smilkalai savo sudėtyje turintys ypač išraiškingus arbatmedžio, pipirmėčių, mėtos, rozmarinų ar kardamono aromatus. Sakoma, kad tokie kvapai padeda susikaupti ir, man, asmeniškai, buvo labai gera praktika prieš svarbius pokalbius ar didelius darbus. Būdavau ne tik ramesnė, bet ir ilgiau išlaikiau aiškų protą, mažiau blaškiausi po savo pamąstymus. Žinoma, būtina paminėti, kad jie padeda ir ypatingai stipriai pajausti būties akimirką, kuri turi būti pagrindinis kiekvieno žmogaus siekis bet kokiuose ritualuose.

Ritualas tarp 16 ir 19 valandos – apsivalymo metas. Tuo laiku stengdavausi palikti visą dienos įtampą ten kažkur už durų ir stengdavausi jos su savimi nesitempti. Šio įpročio atsikratyti taip pat buvo sunku. Dar ir dabar kartais jaučiu kaip neišspręsti klausimai ar baimės įsikibusios į ranką keliauja su manimi medituoti, bet ilgainiui susiliejame ir lieku tik aš.

Nuo 20 iki 22 valandos laikotarpį traktuodavau kaip poilsio metą. Norėdama atsipalaiduoti po visos dienos, nesvarbu, ar gera, ar įtempta ji buvo, patogiai išsitiesdavau ant lovos ir pusvalandį leisdavau sau pasimėgauti levandų, melisų, ramunėlių, rožių bei mairūnų kvapais. Vienam tokiam poguliui nesudegindavau visos smilkalo lazdelės, pasilikdavau ir kitiems pasmilkymams, nebūtinai savojo ritualo metui. Kvapai veikia mus, net jei esame kuo nors užsiėmę. Tad kartais pabaigdavau smilkyti po maisto ruošos arba tiesiog norėdama „pakvėpinti“ namus.

Kartu su dienos meto ritualais išskyriau ir dar keletą, kurie tikriausiai galėtų būti naudojami tik esant poreikiui. Vienas iš jų – tai namų apvalymas. Šį procesą atlikdavau profilaktiškai, pora kartų per mėnesį pirmiausiai gerai išvėdindama namus, o po to uždegdama mėgiamo smilkalo lazdelę arba „pakeliaudama“ po visus kampus su rūkstančia Palo Santo medžio lazdele. Šį savo ritualą pakartodavau ir po svečių apsilankymo. Visada maniau, kad manieji namai, tai mano šventovė, o palaikyti švarą, ypač energetinę, tikrai yra labai svarbu.

Antrasis ritualas – aistrai įžiebti. Ne ne. Tai ne tik kūnišku malonumu ir stipriais pojūčiais pagrįsta energija. Į žodį „aistra“ sutelpa kur kas daugiau. Ji apskritai yra mūsų gyvenimo variklis, nuolatos vedantis į priekį. Esu pati pajautusi, ką reiškia netekti aistros gyvenimui, kuomet viskas pilka, tuščia ir nebeįdomu, tačiau vos tik ji sugrįžta, vėl atsiduodi mėgiamoms veikloms su užsidegimu. Jei vis dėlto jaučiatės demotyvuoti, išbandykite jazminų, magnolijų, kardamonų, kakavos ar cinamono aromatais pasižyminčius smilkalus. Galbūt, po tokio tylaus ritualo gims daug genialių minčių!

Ir paskutinis, tačiau, mano nuomone, ne ką mažiau svarbus „Nuotaikos gerinimo“ ritualas. Būna, net nepastebi kaip greitai tave nusineša neigiamų minčių jūra. Staiga šypseną keičia liūdesys ir jame paskęsti. Protas mėgsta su mumis žaisti, o kartu padauginti visus turimus rūpesčius dvigubai. Nereikia bėgti nuo savo emocijų, leiskite sau pabūti liūdesyje kiek tik to norėsis, tačiau per ilgas užsibuvimas tokioje būsenoje tikrai naudos neatneš. Kaip aš pati su tuo susitvarkydavau? Pirmiausiai pripažindavau sau, kad jaučiu tai, ką jaučiu ir šiuo metu tai yra mano būsena. Antra, uždegdavau smilkalą ir atsigulusi ant grindų prisiglausdavau pilvu bei veidu. Man patinka jausti grindų vėsumą, o ir atrodo, kad esu arčiau žemės..:)). Tokioms akimirkoms rinkdavausi baziliko, čiobrelių, laurų lapų, jazminų, gvazdikėlių, raudonėlių, kmynų, pipirmėčių, eglių ar pušų aromatus. Kuo jie šaunūs? O gi tuo, kad jau po akimirkos jautiesi lyg gulėtum ant žolės arba samanų tiesiai po pušimis, kurios tave apkabina ir tyliai ošia į ausį.
Meditacijos ir aromaterapijos kombinacija man padėjo susigrąžinti ne tik laimės pojūtį, bet ir suprasti daug dalykų, nes kai smegenyse nutyla, mus paliečia tai, kas seniai buvo nugrūsta į tolimiausią sielos kamputį, kurį kaip ir rūbų spintą, kada nors pažadėjome susitvarkyti... Tik šiuo atveju spinta palauks, o siela ne. Linkiu kiekvienam atrasti laiko sau, nuoširdžiai atsigręžti į vidų, išsivalyti ir pasisemti energijos naujam gyvenimui. Galų gale kitokiai laimei nei suvokėte ją lig šiol.

Smilkalus išsirinkti galite čia>>>