Dieviško aromato ladanas (frankincense) gali išnykti

Pastaruoju metu vis garsiau reiškimas nerimas dėl pražūtingų klimato kaitos pasekmių. Beatodairiško vartojimo sukelta gamtos krizė gali atsiliepti visai netikėtuose gyvenimo srityse – pavyzdžiui, pakeisti tūkstantmečius gyvavusius religinius ritualus. Frankincenso aromato smilkalai yra populiarūs ir mėgstami visame pasaulyje. Iš smilkalinės bosvelijos medžio išgaunama aromatinė derva ladanas (angl. frankincense ) yra viena svarbiausių krikščionių bažnyčiose naudojamų smilkalų sudėtinė dalis. Deja, mokslininkai skelbia apie bosvelijos medžiams iškilusį išnykimo pavojų, dėl kurio pasaulis gali netekti dieviško aromato smilkalų.

Tūkstantmetė ladano naudojimo tradicija
Ladanas naudojamas jau mažiausiai 5000 metų. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad ladanas yra žemėn nukritę dievų prakaito lašai. Ši ypatingai aromatinga derva smilkyta garbinant vietos dievus. Dieviško aromato smilkalus per savo religines apeigas degino ir hebrajai, kurie buvo įsitikinę, kad artintis prie dievybės galima tik pačiam apsigobus dievišku kvapu. Tuo metu nekilo abejonės, kad frankincense aromatas yra dieviškos prigimties. Senovės graikai ir romėnai taip pat savo dievus pagerbdavo smilkydami bosvelijos dervas.

Tikriausia, ne visi prisimena, tačiau ladanas buvo viena iš trijų ypatingųjų dovanų, kuriomis trys išminčiai apdovanojo kūdikėlį Jėzų. Paskui Beatliejaus žvaigždę atsekę Rytų išminčiai užgimusiam Dievo sūnui įteikė aukso, miros ir ladano. Šios dovanos buvo ypatingos tiek savo kaina, tiek simboline verte. Auksas simbolizavo Dievo galybę. Mira yra siejama su laidotuvių apeigomis, todėl nurodė į būsimą nukryžiavimą. Smilkomo ladano aromatas, sietas su apvalymo apeigomis. Tiek miros, tiek ladano vertė tuo metu nenusileido aukso kainai.

Bosavelijos medžių dervos naudojimo tradicija į Europą buvo sugrąžinta viduramžiais. Kryžiaus žygių dalyviai iš šventosios Jeruzalės žemės parsivežė ladano, kuris pradėtas vadinti frankincense – frankų smilkalais. Nuo to laiko šiuos dieviško aromato smilkalus imta naudoti katalikų bažnyčiose. Tradicinių bažnyčios smilkalų svarbiausios sudėtinės dalys yra ladanas ir mira, kurie sumaišomi su cinamonu bei įvairiais natūraliais aliejais. Šiais laikais Katalikų bažnyčia sunaudoja apie 50 tonų bosvelijos dervos per metus!

Ladanas taip pat vertinamas tradicinėje medicinoje, o šiuolaikiniai moksliniai tyrimai patvirtino, kad bosvelijos sakuose yra medžiagų turinčių stiprų priešuždegiminį poveikį. Viena stambiausių ladano importuotojų yra Kinija. Į šalį įvežamos aromatingosios dervos daugiausia naudojamos medicininiais tikslais, o taip pat kvepalų gamyboje.

Švento bosvelijos medžio auginimo sąlygos
Bosvelija, dažnai dar vadinamas bosvelija sacra (lot. Boswellia) auga Arabijos pusiasalio ir Šiaurės Afrikos dykumose. Pats ladano pavadinimas kilęs iš svarbiausios jų augimo vietos – Ladano žemės Omane. Iš šios teritorijos driekėsi „smilkalų kelias“, ladanas pasiekdavo net tolimąją Kiniją.

Bosvelijos turi augti maždaug 10 metų, kol iš jų jau galima išgauti sakus. Derva surenkama prarėžus medžio žievę. Pirmiausia išteka bevertė pieną primenanti sula, o po keleto savaičių pasirodo ir brangieji sakai. Įdomu tai, kad skirtingoje dirvoje augančių medžių sakų aromatas įvairuoja, tačiau vis tiek išlieka charakteringas ir lengvai atpažįstamas frankincense aromatas.

Bosvelijos medžiams iškyla išnykimo grėsmė
Oalndijoje įsikūrusio Wageningen universiteto profesoriaus Frans Bongers vadovaujama mokslininkų komanda 2011 m. paskelbė išsamų Šiaurės Etiopijos bosvelijos augimviečių tyrimą. Tyrimui pasirinkta Etiopija, dėl jos svarbos bosvelijos sakų rinkoje – čia jų surenkama daugiausia. Mokslininkų padarytos išvados turėtų sukelti nerimą visiems, kas dievina frankincense aromatą.

Etiopijoje bosvelijos medžių drastiškai mažėja dėl sparčiai augančio gyventojų skaičiaus. Skurstantys vietos fermeriai stengiasi iš savo žemės uždirbti kuo daugiau pelno. Šiose kraštuose auginama vis daugiau galvijų arba bosvelijos miškeliai išdeginami, juos užsėjant pelningesnėmis kultūromis, pavyzdžiui, sezamu ar medvilne. Augančios galvijų bandos ištrypia dirvą bei apgriaudžia bosvelijų žievę, ko pasėkoje medžiai tampa lengviau pažeidžiami kenkėjų. Dėl šių aplinkybių sparčiai nyksta ne tiek ekploatuojami tiek laisvai augantys bosvelijos medžiai. Didžiausia problema kyla dėl beveik neatsinaujinančių augimviečių. Vis mažiau naujų medelių išdygsta, mat nauji bosvelijos ūgliai žūva per gaisrus arba juos nuėda galvijai.

Kažkiek žalos padaro ir beatodairiškai intensyvus bosvelijų eksploatavimas. Tiesa kol kas tai nėra masiškas reiškinys. Paskaičiuota, kad tik 16 % medžių, iš kurių renkama derva, nukenčia išrėžus pernelyg daug griovelių sakų nutekėjimui. Dėl per didelių žievės pažeidimų medžiai pasidaro mažiau atsparūs įvairiems kenkėjams.

Visos išvardintos aplinkybės lemia kritišką bosvelijų medžių nykimą. Tyrimą atlikę olandų mokslininkai daro prielaidą, kad per 20 metų bosvelijų sumažės perpus, o po 50 metų – net iki 90%. Nerimą kelia situacija ir kituose kraštuose, nes bosvelijų medžiai jau yra beveik išnykę Jemene ir Omane.

Vilties teikia, Arizonoje Tempe vietovėje įkurtas bosvelijų parkas, kuriame selekcininkai bando išvesti vėsiam orui atsparesnius medžius. Hibridinius bosvelijos medžius tikimasi auginti Amerikoje ar net Britanijos salose.

Tuo tarpu smilkalus, kuriuose nėra bosvelijos sakų, rasite čia >>>